03. 04. 2016

Rankose rytinės kavos puodelis. Žvilgsnis per langą, kur dangaus atkarpos nusidažiusios švelniai rausva spalva, o saulės spinduliai ryžtingai bando prasiskverbti pro debesis. Tik pravėrus langą, išgirsti paukščių giedamas operetes ir supranti – taip, pavasaris jau čia. Suvoki, kad niūriausią periodą jau išgyvenai ir sulaukei taip mylimo pavasario. O, kas dabar?

Sako, būsiu laimingas, kai daugiau uždirbsiu. Pradėsiu daugiau šypsotis, kai ateis pavasaris. Užsidėsiu šią suknelę, kai bus ypatinga proga. Ištrauksiu močiutės dovanotą servizą, kai ateis svečiai. Laukiu, kol paaukštins pareigose. Kada numesiu svorio. Laukiu, kol praeis tas sunkus gyvenimo etapas ir į mano kiemą ateis šventė. Tada būsiu laimingas.
Dvelkia Laime

O, kol laukiame TŲ geresnių laikų ar nusistatytų gyvenimo tikslų – gyvenimas lekia šviesos greičiu. Laukti – nėra blogai. Turėti tikslų ir svajonių – taip pat. Tačiau daugelis iš mūsų gyvename TIK laukimu, galbūt patys to nei nepastebėdami. Mintys sklando kažkur ateity, ten, kur bus geriau. O tuo tarpu, laukimas su virve tampo už rankos, neleisdamas mėgautis dabarties įvykiais, pomėgiais, žmonėmis, jausmais, akimirkomis.

Suprasti, išjausti, išgyventi kiekvieną dieną. Suvokti, kad daugiau tokios pačios, identiškos dienos, paprasčiausiai, nebebus. Ir pasitaiko tokių dienų, kuomet iš lovos išlipi ne ta koja, ir jau ryte svajoji įšokti i laiko mašiną ir pasiekti vakarą, kai vėl galėsi pasislėpti po antklode. Bet pagalvojus, kad ir kokia pilka toji tavo diena – ar bus kada nors lygiai tokia pati? Kad ir seka kelios niūrios savaitės iš eilės, ar net mėnesiai – identiškai tokių juk nebebus.
Dvelkia Laime

„Gyvenimas yra viena didelė akimirka“ – sakė kažkada mama.
Jeigu gyventumėm dabartimi, ir laukimas žengtų šalia mūsų, neužbėgdamas už akių ir neužvaldydamas visų minčių, galbūt tada, pajustumėm tikrosios dabarties laimės skonį. Suprasti akimirkos trapumą, išjausti, išgyventi kiekvieną dieną.

Tik ne kažkada, o tada, kada norisi – nupūskite dulkes nuo indaujoje pūpsančių gražiausių lėkščių, pasiimkite taip saugomas krištolo taures, apsivilkite dailią suknelę. Nelaukite rytojaus. Turėkite ateities tikslų, bet neleiskite jiems godžiai užvaldyti dabarties. Ir paprasčiausiai – nebijokite būti laimingi. Kada jeigu ne dabar?

12. 04. 2015

Pastebėjome, kad šiuo laikotarpiu, žmonės skleidžiasi kaip pavasariniai pumpurai. Pašvietus saulei – pradedame skleistis, pavasariniui lietui krentant – sielas užplūsta ramybė, tačiau mūsų širdys, lyg gavusios vandens – sužydi.

dvelkia laime


Vieną popietę vaikštant pajūriu,
kuomet švelnus vėjas glostė žandus, prabėgo maža mergaitė ir vaikydamasi savo nenustygstantį šuniuką sušuko:
Mamyt, ar galiu nusiimti kepurę? Moteris palinksėjo. Mergaitė padavė kepurę mamai ir paklausė: Šiandien jau pavasaris, taip?

Susimąstėme.. Kalendorius lyg ir žymi pavasario vidurį. Bet pagalvojome – tiesa! Vaikams pavasaris ateina tada, kai gali nusiimti tą erzinančią kepurę ir būti dažniau lauke.
Mums, suaugusiems, pavasaris prasideda tuomet, kai nežinia iš kur, bet atsiranda daugiau jėgų bei energijos. Kai naujų idėjų nespėji užsirašyti. Kai metų pradžioje užsibrėžtus tikslus papildo dar naujesni siekiai. Kai norisi padaryti daugiau. Matyti daugiau. Girdėti garsiau.

Ir vis gi atrodo, kad metai prasideda ne nuo Rugsėjo pirmosios, ir net ne nuo Naujųjų Metų nakties, o… nuo pirmųjų žiedų. Nuo pirmųjų saulės bučinių. Rodos, lyg pavasaris pats duotų startą ir paėmęs tave už rankos – vestų į priekį.

Atsiranda polėkis. Noras ieškoti ir atrasti. Noras ristele judėti pirmyn.
dvelkia laime

Pagalvojome.. kaip gera, kad visi telpame po ta pačia saule. Ir net kai ją uždengia lengvo lietaus debesys, užuolaidų užtraukti nereikia. Žmonėms, kaip ir pavasariniams pumpurams, reikia ir saulės ir lietaus. Kaip ir besalygiško džiaugsmo akimirkų, ir ramesnių dienų. Svarbiausia – išmokti balansuoti.

Pirmyn. Ir tik pirmyn. Kartu su saule, su lietum, su pavasariu.