14. 02. 2016

Kartais susimąstome – kokius drabužius dėvi Meilė? Prašmatnius, elegantiškus, kvapą gniaužiančius? Ar kasdienius, kartais nei nieko neišsiskiriančius iš minios? Ieškodami atsakymo – apsidairome, ir suprantame, kad dauguma žmonių bando apvilkti Meilę ekstravagantiškais apdarais būtent per ypatingas šventes. Tuomet, kai išeina į viešumą, kai to reikalauja aplinka, kai norisi išsiskirti ir parodyti, jog „taip – mano Meilė yra didinga.“ Ir tuomet pasidaro taip lengva mylėti. Kai Ji ateina pas tave su glėbiu gėlių, žėrinčiomis dovanomis, pasipuošusi geriausiais drabužiais. Kas gi tokiai Meilei neatidarytų durų, kuri pulsuoja aistra ir išeiginiais jausmais?

O, visgi manome, kad pati tikriausia Meilė kasdien dėvi eilinius drabužius, pasineria tarp kasdienių darbų ir skendi įvairiausių emocijų bangose. Tokia, kuri nesiekia dėmesio, bet širdies gilumoje nori nuoširdaus pripažinimo, kuris Ją skatina dar labiau stengtis.
Tik ar
tokia Meilę pastebime nors akies kampučiu? Ar įvertiname tai, ką Ji daro dėl mūsų?
Įsukta lemputė, pakabintas paveikslas, parnešti sunkūs pirkinių maišai, ar išlyginti marškiniai. Ryte padarytas kavos puodelis, paklota lova ar palinkėjimas „geros dienos“. Ji čia. Visai šalia. Mūsų kasdienybėje. Tai ji apkabina, kai jautiesi silpnas. Ji nuvalo ašaras, kai jos nenumaldomai rieda skruostais. Tai Ji paskambina pirmiausiai Tau, norėdama pranešti džiugią žinią. Ji nerimastingai laukia Tavęs grįžtant iš darbo. Taip, tai Ji gyvenamąją erdvę paverčia Namais, į kuriuos norisi sugrįžti. Tai Ji įpučia drąsos ir pasitikėjimo savimi, kai to pristinga. Ji
tyliai meldžiasi už Tave.
Meile

Nesakome, kad Meilei negalima puoštis. Kartais, išties, norisi aprengti Ją geriausiais rūbais, nes norisi švęsti. Švęsti Jos asmeniškas šventes, buvimą kartu, ilgametę patirtį, ar bendro gyvenimo pradžią.

Sakome, kad Ji savo grožį skleidžia kasdien. Ir Jai visai nebūtina ryškiai tviskėti, tam, kad įrodytų savo didumą ir begalinį atsidavimą. Tik išmokime Ją pastebėti tuomet, kai Ji apsirengusi kasdieniais drabužiais. Vertinti. Ir nuoširdžiai padėkoti.

Ačiū, Meile, kad esi!

07. 02. 2015

Kartais svarstome, kodėl kitų žmonių šypsenos atrodo būtent taip, kaip mes įsivaizduojame savo laimę? Kodėl vienas ar kitas akmuo pasitaiko būtent mūsų kelyje? Bet nesusimąstome, kad galbūt tie žmonės tiesiog myli gyvenimą, toks koks jis yra šiandien.

Laimę mes kuriame patys, padedami kitų. Ir jei nerasime bent kelių valandų visoje paroje savo mylimam žmogui, ar savaitgalius su šeima išmainysime į darbus, praeivis plačia šypsena visada ir atrodys laimingesnis nei Tu.
dvelkia laime

Už tai, ką turime dabar. Mylėti. Vertinti. Tausoti. Ne rytoj, o šiandien.
Meilė Jam. Meilė Jai. Meilė kasdienybei. Mažoms, bet reikšmingoms akimirkoms. Meilė šypsenoms ir meilė ramybei. Meilė sunkioms dienoms, lietui ir permainų vėjams. Meilė gyvenimui, kuris ne visad susideda iš šviesiausių spalvų, bet mylėti jį vis tiek reikia.
Jei gyvensime ateitimi ir lauksime kol viskas bus taip, kaip mes trokštame – praleisime nesuskaičiuojamą eilę dienų, pripildytų ta pačia Meile.

O, jeigu šiais metais per šv. Valentino dieną pakeltumėme šampano taures už meilę gyvenimui? Pažiūrėtume į dangų ir dėkingomis širdimis, pasakytumėme AČIŪ už tai ką, turime dabar. Už antrąją pusę, šeimą, draugus, visą, kas mums buvo duota, ką susikūrėme patys ir už tai, kas mūsų dar laukia. Jeigu, stipriai apkabintume savo antrąją pusę ir padėkotumėme už tai, kad žengia su mumis per kasdienybę, laiko stipriai už rankos, kai einame sunkiu keliu ir džiaugiasi už visus mažus ar didelius pasiekimus. Jeigu padėkotumėme ir savo artimiesiems, ištikimiems draugams – už tai, kad tyliai meldžiasi už mus ir siunčia šilčiausias mintis.

Tikime, kad dėkingos širdys nejučiomis pritraukia laimę. Tikime ir tuo, kad tuomet mes būsime vieni iš tų laimingų praeivių, kurie net ir niūriausią dieną sugeba mylėti gyvenimą ir šypsotis. Pripažinkime, gyvenimas yra neįtikėtinai gražus, ir nuostabios akimirkos yra įmanomos, kai esame apsupti mylimų žmonių.
2015-02-071

Ir tiesa, kad pasitaiko ne tokių tobulų dienų, bet tikroji laimė ateina tuomet, kai sugebame tuos netobulumus prisijaukinti. Tik nuo mūsų priklauso, ar kasryt nenorėsime pramerkti akių, nes viskas jau matyta, ar kelsimės ir stengsimės kasdien atrast vis kažką nauj0.

Mylėkime. Ir ne vieną dieną per metus, o kasdien. Ne paviršutiniškai, bet nuoširdžiai. Ir nepamirškime padėkoti už tai, ką turime šiandien.

Su šiltais ir padrąsinančiais linkėjimais,
Dvelkia Laime.