03. 04. 2016

Rankose rytinės kavos puodelis. Žvilgsnis per langą, kur dangaus atkarpos nusidažiusios švelniai rausva spalva, o saulės spinduliai ryžtingai bando prasiskverbti pro debesis. Tik pravėrus langą, išgirsti paukščių giedamas operetes ir supranti – taip, pavasaris jau čia. Suvoki, kad niūriausią periodą jau išgyvenai ir sulaukei taip mylimo pavasario. O, kas dabar?

Sako, būsiu laimingas, kai daugiau uždirbsiu. Pradėsiu daugiau šypsotis, kai ateis pavasaris. Užsidėsiu šią suknelę, kai bus ypatinga proga. Ištrauksiu močiutės dovanotą servizą, kai ateis svečiai. Laukiu, kol paaukštins pareigose. Kada numesiu svorio. Laukiu, kol praeis tas sunkus gyvenimo etapas ir į mano kiemą ateis šventė. Tada būsiu laimingas.
Dvelkia Laime

O, kol laukiame TŲ geresnių laikų ar nusistatytų gyvenimo tikslų – gyvenimas lekia šviesos greičiu. Laukti – nėra blogai. Turėti tikslų ir svajonių – taip pat. Tačiau daugelis iš mūsų gyvename TIK laukimu, galbūt patys to nei nepastebėdami. Mintys sklando kažkur ateity, ten, kur bus geriau. O tuo tarpu, laukimas su virve tampo už rankos, neleisdamas mėgautis dabarties įvykiais, pomėgiais, žmonėmis, jausmais, akimirkomis.

Suprasti, išjausti, išgyventi kiekvieną dieną. Suvokti, kad daugiau tokios pačios, identiškos dienos, paprasčiausiai, nebebus. Ir pasitaiko tokių dienų, kuomet iš lovos išlipi ne ta koja, ir jau ryte svajoji įšokti i laiko mašiną ir pasiekti vakarą, kai vėl galėsi pasislėpti po antklode. Bet pagalvojus, kad ir kokia pilka toji tavo diena – ar bus kada nors lygiai tokia pati? Kad ir seka kelios niūrios savaitės iš eilės, ar net mėnesiai – identiškai tokių juk nebebus.
Dvelkia Laime

„Gyvenimas yra viena didelė akimirka“ – sakė kažkada mama.
Jeigu gyventumėm dabartimi, ir laukimas žengtų šalia mūsų, neužbėgdamas už akių ir neužvaldydamas visų minčių, galbūt tada, pajustumėm tikrosios dabarties laimės skonį. Suprasti akimirkos trapumą, išjausti, išgyventi kiekvieną dieną.

Tik ne kažkada, o tada, kada norisi – nupūskite dulkes nuo indaujoje pūpsančių gražiausių lėkščių, pasiimkite taip saugomas krištolo taures, apsivilkite dailią suknelę. Nelaukite rytojaus. Turėkite ateities tikslų, bet neleiskite jiems godžiai užvaldyti dabarties. Ir paprasčiausiai – nebijokite būti laimingi. Kada jeigu ne dabar?

07. 02. 2015

Kartais svarstome, kodėl kitų žmonių šypsenos atrodo būtent taip, kaip mes įsivaizduojame savo laimę? Kodėl vienas ar kitas akmuo pasitaiko būtent mūsų kelyje? Bet nesusimąstome, kad galbūt tie žmonės tiesiog myli gyvenimą, toks koks jis yra šiandien.

Laimę mes kuriame patys, padedami kitų. Ir jei nerasime bent kelių valandų visoje paroje savo mylimam žmogui, ar savaitgalius su šeima išmainysime į darbus, praeivis plačia šypsena visada ir atrodys laimingesnis nei Tu.
dvelkia laime

Už tai, ką turime dabar. Mylėti. Vertinti. Tausoti. Ne rytoj, o šiandien.
Meilė Jam. Meilė Jai. Meilė kasdienybei. Mažoms, bet reikšmingoms akimirkoms. Meilė šypsenoms ir meilė ramybei. Meilė sunkioms dienoms, lietui ir permainų vėjams. Meilė gyvenimui, kuris ne visad susideda iš šviesiausių spalvų, bet mylėti jį vis tiek reikia.
Jei gyvensime ateitimi ir lauksime kol viskas bus taip, kaip mes trokštame – praleisime nesuskaičiuojamą eilę dienų, pripildytų ta pačia Meile.

O, jeigu šiais metais per šv. Valentino dieną pakeltumėme šampano taures už meilę gyvenimui? Pažiūrėtume į dangų ir dėkingomis širdimis, pasakytumėme AČIŪ už tai ką, turime dabar. Už antrąją pusę, šeimą, draugus, visą, kas mums buvo duota, ką susikūrėme patys ir už tai, kas mūsų dar laukia. Jeigu, stipriai apkabintume savo antrąją pusę ir padėkotumėme už tai, kad žengia su mumis per kasdienybę, laiko stipriai už rankos, kai einame sunkiu keliu ir džiaugiasi už visus mažus ar didelius pasiekimus. Jeigu padėkotumėme ir savo artimiesiems, ištikimiems draugams – už tai, kad tyliai meldžiasi už mus ir siunčia šilčiausias mintis.

Tikime, kad dėkingos širdys nejučiomis pritraukia laimę. Tikime ir tuo, kad tuomet mes būsime vieni iš tų laimingų praeivių, kurie net ir niūriausią dieną sugeba mylėti gyvenimą ir šypsotis. Pripažinkime, gyvenimas yra neįtikėtinai gražus, ir nuostabios akimirkos yra įmanomos, kai esame apsupti mylimų žmonių.
2015-02-071

Ir tiesa, kad pasitaiko ne tokių tobulų dienų, bet tikroji laimė ateina tuomet, kai sugebame tuos netobulumus prisijaukinti. Tik nuo mūsų priklauso, ar kasryt nenorėsime pramerkti akių, nes viskas jau matyta, ar kelsimės ir stengsimės kasdien atrast vis kažką nauj0.

Mylėkime. Ir ne vieną dieną per metus, o kasdien. Ne paviršutiniškai, bet nuoširdžiai. Ir nepamirškime padėkoti už tai, ką turime šiandien.

Su šiltais ir padrąsinančiais linkėjimais,
Dvelkia Laime.