22. 03. 2015

Vestuvinė suknelė – bene vienas pagrindinių akcentų, be būsimojo Vyro ir žiedų bei žavingos Bažnyčios, leidžiantis suprasti, kad tas visas dieną vykstantis šurmulys yra būtent Vestuvės, o ne jubiliejus, pirmasis pasimatymas ar giminės puota.

Iki to periodo (nes momentu viso laikotarpio pavadinti širdis tikrai neleidžia), kol teko pradėti rinktis suknelę, aš niekada nesusimąstydavau, kaip tai iš tiesų sudėtinga. Man visuomet atrodė, kad štai nueisiu į pirmą pasitaikiusią parduotuvę ar saloną, pasimatuosiu graikiško stiliaus, lengvai krentančią ir ore besiplaikstančią suknutę ir ją nusipirksiu. Ji bus tokia, kokią ir įsivaizduoju savo šventę. Ir man nereikės sukti galvos nei sau, nei aplinkiniams savo svarstymais, nesibaigiančiomis paieškomis, neapsisprendimu ir kitais faktoriais, būdingais daugeliui nuotakų. Ir oi, kaip aš klydau taip galvodama, oi kokia neteisi aš buvau..

Mano suknelės paieškos prasidėjo gana paprastai. Šalia turėjau (ir, ačiū Die, vis dar turiu:) ) nuostabią draugę, kuri irgi planuoja vestuves. Dviese planuoti – smagu, keturiese – dar smagiau, o ieškoti suknelės su geriausia drauge – apskritai idealu. Taigi vieną dieną, gurkšnodamos kavą, mes nusprendėm, kad pradėsim suknelių paieškas. Na, pradėsim tai pradėsim, bet įdomumui sukelti ir vestuvių išlaidoms sumažinti pasirinkome pradėti nuo Airijoje populiarių charity shop parduotuvių – tai tokios parduotuvės, kuriose parduodamos aukotos prekės. Dubline yra net trys tokio tipo parduotuvės, kurios specializuojasi būtent vestuvinių prekių rinkoje. Moterys (buvusios nuotakos arba būsimos nuotakos, nusipirkusios netinkamas sukneles; dizaineriai ir t.t. ) į tokias parduotuves atneša ir naujam gyvenimui bando prikelti savo sukneles. Idėja – stulbinanti, tikrai. Atrodo įkvėpimas apima vien pagalvojus apie tokį reikalą. Taigi ilgai nedvejojusios rezervavome susitikimą vienoje patogiausių vietų – miesto centre – įsikūrusioje parduotuvėlėje. Man tai buvo pirma vieta, į kurią ėjau matuotis savo suknelių. Ir pirma puiki pamoka. Po apsilankymo ten supratau, kad aš tikrai nenoriu pirkti jau vilkėtos suknelės su istorija. Aš tikrai nenoriu suknelės nuomotis. Ir aš noriu matuotis švarų, gražų, prižiūrėtą, tinkamai sukurtą drabužį, o ne tokį, kuris stipriai alsuoja ir tyliai kužda “Gelbėk mane, išvesk mane iš čia!”… Tai buvo ne man.

Tuomet su drauge pradėjome ieškoti įvairiausių salonų mieste ir aplink miestą. Kadangi Dubline vestuvinių suknelių salonų tikrai ne mažai, nusprendėme, kad į kitus miestus vyksime tik tuomet, jeigu mieste nieko nerasime. Tiesa, į kelis salonus šalia Dublino, ne itin tolimu atstumu, mes vykome. Tačiau tai nebuvo atstumai kaip nuo Vilniaus iki Klaipėdos ar iki Kauno. Žodžiu, viskas vyko miesto ribose.
nuotakos suknele

Dubline suknelių matavimosi taisyklės gana paprastos ir visur vienodos. Apsilankymą salone reikia rezervuoti iš anksto, kartais – gana anksti. Mažuose butikuose, turinčiuose nedaug, bet itin žavingų ir garsių dizainerių suknelių, apsilankymus reikia rezervuoti net kelis mėnesius prieš, Yra salonų, kuriuose apsilankymą užtenka rezervuoti ir savaitę – dvi prieš. Tačiau rezervacija būtina. Taip pat rekomenduojama / prašoma atsivesti ne daugiau, kaip du žmones, kadangi dažnas salonas vienu metu priima ne vieną, o bent dvi būsimas nuotakas. Taigi kuo daugiau žmonių – tuo daugiau šurmulio ir tuo mažiau galimybės tinkamai suprasti, ar suknelė, kurią matuojiesi, tikrai tinkama ir tikrai yra TA SVAJONIŲ suknelė. Taip pat visi salonai prašo į paieškas atvykti neišsitepus savaiminio įdegio kremais (Airijoje tai – itin populiari savęs rudinimo priemonė) tam, kad suknutės nebūtų suteptos. Kokia to priežastis? Gana paprasta. Praėjus tam tikram laikui beveik visi salonai skelbia itin didelius išpardavimus tų suknelių, kurios tarsi testeriai – bandomieji, parodomieji modeliai. Neretai jas galima įsigyti net su didesne, nei 50% nuolaida. Taigi, radus neišteptą, prižiūrėtą, saugotą svajonių suknelę net ir iš parodomųjų stendo, jos pirkimas gali itin sumažinti numatytą vestuvių biudžetą! Taip pat beveik visi salonai vienai klientei skiria tiek pat laiko – apie 1 valandą. Ir tik nuo salono turimos pasiūlos priklauso, kiek suknelių nuotaka spės išsimatuoti. Tiesa, kai kurie salonai itin griežtai riboja kelis dalykus – norimų pasimatuoti suknelių kiekį (neva, per 1 valandą gali spėti pasimatuoti tik kokias 3 sukneles), fotografavimąsi (iš mano aplankytų gal 8 salonų fotografuotis leido tik dviejuose) bei auksinė taisyklė “Jeigu matavaisi suknelę ir ji Tau tiko, Tavo draugė, matuodamasi sukneles sekančią valandą, jos matuotis nebegali”. Tačiau aš ir mano draugė, nors ir turime pakankamai panašų skonį į daugelį dalykų, šios taisyklės nesilaikėme:) Kelias vienodas sukneles pasimatavusios abi supratome, jog jų ieškome visiškai skirtingų ir pykčiai mums negresia.

Taigi, išsiaiškinus visas taisykles ir rezervavus apsilankymus salonuose, prasidėjo mano paieškos. Į kiekvieną vizitą vedžiausi vienintelį žmogų – savo draugę. Turiu pripažinti, kad tai buvo geriausias mano sprendimas. Mano patarimas kitoms merginoms – pasirinkite žmogų, kurio išgirstos kritikos nepriimsite asmeniškai. Kurio žodžių nenurašysite pavydui ir nenumosite ranka į pastebėjimus ir patarimus. Pasirinkite tokį žmogų, kurį suprasite iš žvilgsnio ir kuriam nebereikės sakyti, kad suknelė TIKRAI netinka ar kad ŠTAI ŠI suknelė atrodo nuostabi. Tai gali būti mama, sesuo, brolis, geriausias draugas ar draugė, tebūnie ir pats vyras, jeigu nesate griežtai nusistačiusios, kad vyras iki pat vestuvių Jūsų su suknele pamatyti negali. Jeigu tokio žmogaus neturite – būkite pačios sau geriausios patarėjos. Taip pat aklai netikėkite tuo, ką suokia salonų darbuotojai. Ne viename salone visos mano matuotos suknelės darbuotojos žodžiais ant manęs atrodo nuostabiai, tobulai ir labai tinkamos, tačiau nei vienos iš jų aš neišsirinkau, nes jos arba netiko mano figūrai, arba.. atrodžiau kaip betmenas:) Žodžiu kritiškai vertinkite ir tai, ką girdite salone – ne tik save ar savo atsivestą žmogų.

Salonuose matavausi įvairiausias skirtingų tipų, modelių ir struktūrų sukneles. Man buvo įdomu ne tik išbandyti siūlomą dizainų paletę, bet ir surasti tai, kas man idealiai tinka ir kas priverčia mane skrajoti ir džiaugtis. Matavausi trumpas sukneles – jos puikiai atspindėjo mano charakterį, bet ne itin tiko mano figūrai ir pasirinktam vestuvių tipui. Matavausi undinėlės tipo sukneles – jos leido nauju žvilgsniu pamatyti mano figūrą ir suvokti, kad per stipriai savęs plakti nereikėtų. Tačiau tuo pačiu jos leido suvokti ir tai, kad man reikia patogesnio, bet ne mažiau moteriško ir elegantiško rūbo tai ypatingai dienai. Pasimatavusi sunkias, pūstas, princesiškas sukneles aš jaučiausi tokia žavingai maža coliukė, visiška princesė, bet… Nesijaučiau nuotaka. Tyra, lengva, paprasta, kukli, bet įdomi, žaisminga, bet kartu žavingai moteriška. Jaučiau princesė, bet ne nuotaka. Mano akis po pirmojo apsilankymo salone patraukė suknelė – transformeris. Undinėlės tipo paprasta suknutė, ant kurios galima užsirišti platų tiulio sijoną ir užsidėti nėrinių švarkelį. Taigi vienas apdaras, kuris, dienai bėgant, gali būti transformuojamas į keturis skirtingus įvaizdžius. Vėliau mano akį patraukė nuostabios Pronovias vestuvių mados namų suknelės sunkiu atlaso sijonu su kišenėmis ir mažu žaviai elegantišku viršumi. Atrodė, kad savo suknelę jau radau, bet tai vis tiek nebuvo TAS momentas, kai visa džiugi pasakiau, kad viskas, imsiu šitą. Mano taip svajotos lengvos, graikiško tipo suknelės visiškai netiko mano figūrai. Taigi supratau ir tą faktą, jog suknelių paieškai itin svarbu įvertinti ne tik tai, kas patinka ir gražu akiai, ne tik tai, kokio tipo bus šventė, bet ir tai, kas tinka moters figūrai. Matavausi sukneles iš nėrinių – jos man visiškai netiko, nors Pintereste apstu nuostabiausių nuotraukų su tokio tipo suknelėmis. Mano akis buvo patraukęs ir visiškai paprastas sprendimas, kuriuo panašiu kažkada pasinaudojo ir žavingoji Olivia Palermo – vestuvių rinkiniu vadinamas derinukas. Tiulio sijonas ir paprastas merino megztinukas. Pamačiusi tokį derinį akis į jį ilgai varvinau, bet labai džiaugiuosi, kad draugė buvo šalia ir griežtai neleido jo net pasimatuoti. Kodėl tuo džiaugiuosi? Nes ji buvo teisi. Tas derinukas, nors ir man, nors ir atspindintis mano vaikiškai pašėlusį charakterį, bet ne mūsų kuriamoms vestuvėms. Taigi mano paieškos buvo labai ilgos… Viename salone pasimatavau vos kelias sukneles ir neradau nieko patraukiančio mano akį. Kitam salone spėjau pasimatuoti net 10 suknelių ir radau kelias patikusias. Tačiau viską vainikavo paskutinis salonas, iš kurio jau nieko nebesitikėjau… Būtent paskutiniame aplankytame salone aš radau tokį suknelės modelį, kuris mane sužavėjo. Radau tai, kas tarsi prilipo prie kūno ir sukėlė nuo veido nedingstančią šypseną. Net ir draugė nebeturėjo ką pasakyti – ji tik sėdėjo ir šypsojosi, fotografavo ir džiaugėsi už mane. Mano suknelės vizija visiškai skyrėsi nuo pradinės – nuo norėtos sunkaus atlaso sijono su kišenėmis elegantiškos ir itin moteriškos suknelės. Ji buvo tokia lengva, dvelkianti jūra, vasaros pradžia, gaiviu parko kvapu, minimalia elegancija, žavumu. Šiame salone taisyklės neleidžia nuotakoms fotografuotis suknelių, kurias jos matuojasi. Tačiau net salono savininkė pasakė, kad draugė tiesiog privalo mane nufotografuoti su suknele, nes net ir nepažįstamas žmogus pamatė mano džiaugsmą..
dvelkia laime

Išėjusi iš salono aš supratau tik vieną dalyką. Priimti sprendimą – suknelę pirkti tokią, kokia ji yra, ar siūtis suknelę, turiu priimti gana greitai. Blaivus protas man pradėjo priminti kelis suknelės minusus. Pradėjau galvoti, kad norėčiau suknelėje iki absoliučios tobulybės pakeisti kelis dalykus. Kelis pridėti. Kažką pakoreguoti pagal save, kažką – nuimti. Taigi vedama kavos įkvėpimo ir ilgo pokalbio bei aptarimų su drauge, aš priėmiau sprendimą. Savo suknelė siuvuosi. Gavusi įkvėpimo iš daugumos matytų ir matuotų modelių, gavusi itin didelį įkvėpimą iš suknelės, kurios nenorėjau nusivilkti, aš susiradau nuostabią dizainerę ir šiuo metu mes kartu kuriame mano suknelę.

Turiu pripažinti, kad ši suknelės paieškų patirtis turbūt niekuomet neišsidilins iš mano atminties. Tai buvo itin ilgas kelias, gana sunkus, lydimas nežinios, ašarų, nuovargio. Lydimas garsaus ir nuoširdaus juoko, naujos patirties ir naujo požiūrio kampo. Mano sprendimas suknelę pasisiūti buvo geriausia šios paieškos dalis. Šiuo metu suknelė yra siuvimo stadijoje ir jau balandžio pabaigoje aš turėčiau laikyti savo rankose mūsų su dizainere kūrinį. Ir labai tikiu, kad juo nenusivilsiu. Todėl visoms esamoms bei būsimoms sužadėtinėms rekomenduoju – būtinai ieškokite Jums tinkamiausios suknelės. Būtinai matuokitės, žiūrėkite, domėkitės. Priimkite tokį sprendimą, kuris džiugintų ne tik Jūsų akis, bet ir Jūsų širdį. Nes tik Jūs vilkėsite vestuvinę suknelę visą dieną ir būtent Jūs turite nuspręsti, kur, kaip ir kokią suknelę norite įsigyti. Ir tebūnie tai – ne įprastas klasikinis sprendimas ar taip išsvajota pūsta princesės suknelė. Nesvarbu, ką galvoja salono pardavėjos, kuomet matuojatės visiškai skirtingus suknelių modelius. Džiuginkite savo širdį paieškomis, emocijomis, matavimusi. Būtent ši suknelės paieškų patirtis kol kas buvo geriausia ir įsimintiniausia patirtis mums planuojant vestuves:)

P.S. Jeigu yra merginų, kurias domina mano aplankyti salonai Dubline bei apylinkėse arba domina, kokią siuvėją ir kodėl pasirinkau – parašykite komentaruose ir aš tikrai papasakosiu Jums tai konkrečiau:)

Eva.

DvelkiaLaime

DvelkiaLaime

Vestuvių planuotojos at Dvelkia laime
Vestuvių bei šeimos švencių planuotojos, padedančios Jūsų šventę paversti laime dvelkiančia pasaka.
DvelkiaLaime

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *