17. 12. 2016

Rodos, tik šią savaitę supratome, kad Kalėdos jau visai čia pat. Gera, kad jaukiausios metų šventės beldžiasi į duris, tačiau tuo pačiu sunku suvokti – kokiu greičiu lekia Laikas. Ir koks trumpas pasidaro tas Kalėdų laukimo periodas.
Pykstame, kai prekybos centrai pradeda puoštis Kalėdoms dar lapkričio mėnesį, taip norėdami iššaukti pirkimo maniją. Tačiau, tuo pačiu suprantame, kad gyvenimo tempas nežmoniškai pagreitėjęs ir tą Kalėdinę dvasią, kuria, regis, anksčiau mėgaudavomės visą Gruodžio laikotarpį, darosi vis sunkiau pajusti dar iki šventėms įžengiant pro duris.

Žiūrėk, ir darbuose krūvis padidėja – reikia užbaigti šimtus neišspręstų klausimų dar prieš Naujus Metus. O, ir taip, Gruodžio užduočių sąrašas atrodo nesibaigs. Vis rečiau atrandame laiko kakavos gėrimo ritualams šeimos rate, ar tiesiog naminių pyragų kepimui. Laukimui. Susikaupimui. Galvojimui.
Skubame. Perkame. Pamirštame. Apsisukame ir vėl lekiame į sausakimšą prekybos centrą. Sukame galvas, kokiomis dovanomis šiemet kompensuoti tą prarastą laiką su artimaisiais bei į ką supakuoti kaltės jausmą.

O, kad Gruodis lėktų ne dailiosios antilopės greičiu, o puškuotų pamažu. Kad kuo daugiau žmonių šiuo laukimo periodu nešiotųsi savy ramybę, o ne bėgtų maratonus. Ir kuo daugiau vienišų širdžių pajustų Meilę..
dvelkia laime

Ir jeigu nespėjote įvykdyti viso Gruodžio užduočių sąrašo, ar nupirkti visų dovanų – ramiai atsikvėpkite.
Dovanokite Laiką. Jis tapo taip neišmatuojamai brangus. Nusiveskite geriausią draugę arbatos puodeliui ir gardžiam pyrago gabalėliui, parašykite ranka mielą atvirutę ir padovanokite dalelę savo laiko. Iškepkite šeimynai cinamomu kvepiantį pyragą, kurio jie taip pasiilgo. Parsivežkite močiutę ir tiesiog skirkite laiko nuoširdžiam pokalbiui su ja.

Laikas yra tai, ko visi taip stingame. Tai yra tai, ko negalime supakuoti. Tačiau praleistas akimirkas kartu – nuolat nešiojamės širdy. Vargu, ar prisiminame visas gautas dovanas iš praėjusių Kalėdų. O, norint prisiminti tą ilgą dovanų sąrašą – ką patys pirkome ir dovanojome kitiems – reikėtų taip pat gerai pasukti galvas. Bet praėjusių Kalėdų rytą, vakarienę šeimoje, buvimą kartu su draugais, ar susitikimą su geriausia drauge – atsiminti nesunku. Pamename žmones. Emocijas. Vietas. Bet ne daiktus. Prisimename akimirkas, laiką, kurį praleidome kartu.
dvelkia laime

Tad palinkėsime, nusiimti nereikalingus įtampos šleifus, kurie užgožia visą magišką šio periodo grožį. Net gi, išpildę visas Gruodžio užduotis – super herojais netapsite. Tačiau skyrę dėmesio sau ir savo brangiems žmonėms – pajusite tą ramybę, pilnatvę ir tuos jausmus, dėl kurių ištikrųjų laukiame Kalėdų.

Ramaus ir kupino šilumos Kalėdinio laikotarpio linkėdamos,
Dvelkia Laime

23. 10. 2016

Kai šį, jau žvarbų rudens rytą, įsisukę į minkščiausius pledus geriame rytinę Latte, mintis šildo ne kas kitą, kaip atsiminimai, kurie apkabina sielą, bei svajonės, tiksinčios kartu su širdies ritmu.

Kai šiandien, mintys tarsi įspūdingiausia kino juosta, kurią norėtųsi vis atsukti atgal, transformuojasi į atsiminimus – mes keliaujame ten, kur Meilė užima pagrindinį vaidmenį. Ten, kur Meilę galėjome ne tik stebėti, bet ir pajausti..
Įstringame atsiminimuose iš vasaros..
dvelkia laimeKur Meilė puošėsi dailiausiomis suknelėmis. Kur Ji nerimastingai laikėsi už rankų, tarp stebuklingų bažnyčios skliautų. Kuomet Ji džiugino visus savo tvirtu apsisprendimu ir kerėjo šiltais apkabinimais. Kur Meilė dalyvavo jaukiose šventėse, pasiruošimuose, ir paskutinių akcentų dėliojime. Kuomet Ji stiprino komandą ir tyliai primindavo apie savo buvimą. Kur Meilė atvesdavo už rankos nepažįstamuosius, drąsindama, kad galime jais pasiklauti.  Ir Ji būdavo teisi. Kai Meilė apgaubdavo ramybės šleifu. Nematomomis, bet itin tvirtomis gijomis – tvirtino draugystę, santuoką, šeimą.

Kaip ir kasmet, taip ir šį rudenį, mes atveriame duris svajonėms. Tokioms, kurių retkarčiais net pačios prisibijome. Svajonėms, dėl kurių apsiginkluojame stiprybės šarvais ir esame pasiruošusios už jas kovoti. Atveriame duris ir kitų svajoms, prie kurių įgyvendinimo norisi prisiliesti. Išgirsti. Suprasti. Pajausti. Ir pasitelkus Meilės drąsą bei įkvėpimą – padėti svajonėms virsti į kažką nepaprasto. Gražaus. Jautraus. Padėti transformuotis į akimirkas, kurios vėliau tampa brangiausiais atsiminimais.
Dvelkia laime
Ir kai šį, jau žvarbų rudens rytą, pasinėrus į atsiminimus, mintyse atsukinėji įsimintiniausius kadrus – supranti, kad Meilė yra nepaprastai graži. Kasdien. Tiek šiandien, tiek vakar, tiek rytoj – Ji iš tiesų egzistuoja. Vienokiame ar kitokiame amplua – bet ją galima pajusti.
Supranti, kad slapčiausi norai taip pat gali turi gebėjimų tapti tikrove. Tik reikia atverti duris. Ir pakviesti Meilę. Į visas savo gyvenimo dienas. Meilę sau. Meilę Jai. Jam. Meilę gyvenimui. Darbui. Kitiems. Net ir nepažįstamiems. Meilę rudeniui. Ankstyviems rytams. Akimirkoms.

Ir svajonėms..

24. 04. 2016

Vienas iš vestuvių planuotojos didelių malonumų – tai, be abejo, naujos pažintys ir atradimai. Šįsyk, buvome maloniai pakviestos susipažinti su Robert Kalinkin mados namais, įsikūrusiais Vilniuje. Dizainerio darbai visad žavėjo išskirtinio kirpimo vestuvinėmis suknelėmis, todėl norėjosi daugiau išgirsti apie kūrybinį procesą bei pamatyti viską iš arčiau.
Robert Kalinkin

Robert Kalinkin

„Neseku vestuvinių suknelių madų, nes kiekviena būsima nuotaka yra unikali, su savo vizija ir idėjomis. Mano tikslas yra pažinti nuotaką, pajusti jos asmenybę ir perteikti ją suknelėje.” – teigia R.Kalinkinas
Robert KalinkinRobert KalinkinRobert Kalinkin

Na, o dėmesys, skiriamas nuotakai – tikrai stulbinantis. Jeigu norite pasijusti princese – pakliuvusi į dizainerio rankas pavirsite tikra Karaliene. O, ir R. Kalinkino tikslas – nuotakai padėti išsirinkti tokią suknelę, su kuria Ji jaustųsi savimi ir galėtų vestuvių dieną spindėti, jaustis savo dienos Karaliene.
Robert KalinkinRobert Kalinkin

“Per daug apie tai negalvok. Tiesiog pajausk. Suknelė – tai tavo atspindys.” Ir iš tiesų, kartais nei nesusimąstome, kiek daug vestuvinė suknelė gali pasakyti apie pačią nuotakos asmenybę. Tiek pati medžiaga, atspalvis, detalės, tiek suknelės kirpimas gali atskleisti jaunosios charakterį, vidinę būseną bei jausmus, pomėgius ir didžiausias gyvenimo aistras.

Robert Kalinkin
Robert Kalinkin

Dėkojame už naują pažintį ir įstabiai gražius naujus atradimus!

Visą suknelių albumą galite pamatyti čia: http://www.robertkalinkin.com/atelier
Vestuvinių suknelių nuotraukų autorė: Gertrūda Varnaitė

16. 04. 2016

– “Jau pradeda rinktis!” – džiaugsmingai šūkteli kolegė.
Akimis perbėgi per salę.. Paskutiniai dekoro akcentai, garuojanti kava ir mes, nekantriai laukiančios starto.

Susirinkusioms nuotakoms sakėme, kad atsikėlusios ankstų šeštadienio rytą – vaikščiojome plačiomis šypsenomis. Laukėme pusryčių pradžios, kai galėsime susipažinti su dar nematytomis nuotakomis ir mergaitiškai paplepėti.
Taigi, atvėrėme duris ir pakvietėme puodeliui kavos..
dvelkia lame

dvelkia laime
foto-20-logo
dvelkia laimeAtsakyti į rūpimus klausimus, pasidalinti patartimi, pasisemti įkvėpimo naujoms idėjoms – tokia buvo Nuotakų Pusryčių idėja. Dar didenis noras ir siekis buvo supažindinti pačias nuotakas, ir paskatinti Jas pasidalinti savo džiaugsmais ar iššūkiais. Merginos, rodės, pažinojo vieną kitą jau nuo darželio laikų. Juokas, nuoširdūs patarimai ir naujos pažintys. O, kad Jūs žinotumėt, kiek  linksmų istorijų išgirdom, kiek gražių žodžių bei minčių buvo išsakyta apie santykius bei pačias vestuves.

Sakoma, kad pasidalytas džiaugsmas padvigubėja, o rūpesčiai – sumažėja. Tikimės, kad padėjome būsimoms nuotakoms susidėlioti taškus ant “i” ir ramiai laukti savo vestuvių šventės.
dvelkia laime

dvelkia laime Kai visi svečiai išsiskirstė, o ir laikas, regis, sulėtino tempą  – besidalindamos įspūdžiais, pagalvojome: GERA DALINTIS. Gera patarti, bendrauti, padėti. Gera susipažinti, atrasti, domėtis ir įkvėpti.
Tokie buvo mūsų jaukūs, saldūs ir įkvepiantys šeštadienio pusryčiai!

Nuoširdus Ačiū – Dunetton viešbučiui, kuris ne tik atvėrė mums duris, bet ir pasitiko didelėmis šypsenomis ir dangiško skonio desertais. Mūsų pusryčių stalo žalumynų kompozicija pasirūpino Gėlių Krautuvėlė. Kūrybingi ir profesionalūs darbai dažnai puošia ir mūsų vestuvių šventes.
Kaipgi be mūsų žaviosios fotografės Gabrielės iš JG Fotografija? Plačiausias Ačiū Tau, už užfiksuotus kadrus ir visad geras emocijas!

Kartosim? Tikrai taip!:)

Su pavasariniais linkėjimais,
Dvelkia Laime Komanda

03. 04. 2016

Rankose rytinės kavos puodelis. Žvilgsnis per langą, kur dangaus atkarpos nusidažiusios švelniai rausva spalva, o saulės spinduliai ryžtingai bando prasiskverbti pro debesis. Tik pravėrus langą, išgirsti paukščių giedamas operetes ir supranti – taip, pavasaris jau čia. Suvoki, kad niūriausią periodą jau išgyvenai ir sulaukei taip mylimo pavasario. O, kas dabar?

Sako, būsiu laimingas, kai daugiau uždirbsiu. Pradėsiu daugiau šypsotis, kai ateis pavasaris. Užsidėsiu šią suknelę, kai bus ypatinga proga. Ištrauksiu močiutės dovanotą servizą, kai ateis svečiai. Laukiu, kol paaukštins pareigose. Kada numesiu svorio. Laukiu, kol praeis tas sunkus gyvenimo etapas ir į mano kiemą ateis šventė. Tada būsiu laimingas.
Dvelkia Laime

O, kol laukiame TŲ geresnių laikų ar nusistatytų gyvenimo tikslų – gyvenimas lekia šviesos greičiu. Laukti – nėra blogai. Turėti tikslų ir svajonių – taip pat. Tačiau daugelis iš mūsų gyvename TIK laukimu, galbūt patys to nei nepastebėdami. Mintys sklando kažkur ateity, ten, kur bus geriau. O tuo tarpu, laukimas su virve tampo už rankos, neleisdamas mėgautis dabarties įvykiais, pomėgiais, žmonėmis, jausmais, akimirkomis.

Suprasti, išjausti, išgyventi kiekvieną dieną. Suvokti, kad daugiau tokios pačios, identiškos dienos, paprasčiausiai, nebebus. Ir pasitaiko tokių dienų, kuomet iš lovos išlipi ne ta koja, ir jau ryte svajoji įšokti i laiko mašiną ir pasiekti vakarą, kai vėl galėsi pasislėpti po antklode. Bet pagalvojus, kad ir kokia pilka toji tavo diena – ar bus kada nors lygiai tokia pati? Kad ir seka kelios niūrios savaitės iš eilės, ar net mėnesiai – identiškai tokių juk nebebus.
Dvelkia Laime

„Gyvenimas yra viena didelė akimirka“ – sakė kažkada mama.
Jeigu gyventumėm dabartimi, ir laukimas žengtų šalia mūsų, neužbėgdamas už akių ir neužvaldydamas visų minčių, galbūt tada, pajustumėm tikrosios dabarties laimės skonį. Suprasti akimirkos trapumą, išjausti, išgyventi kiekvieną dieną.

Tik ne kažkada, o tada, kada norisi – nupūskite dulkes nuo indaujoje pūpsančių gražiausių lėkščių, pasiimkite taip saugomas krištolo taures, apsivilkite dailią suknelę. Nelaukite rytojaus. Turėkite ateities tikslų, bet neleiskite jiems godžiai užvaldyti dabarties. Ir paprasčiausiai – nebijokite būti laimingi. Kada jeigu ne dabar?